Visų pirma KET nėra pasikalbėjimas. Pasikalbėti galima namuose ar draugų rate. Psichoterapijos metu reikia dirbti, o kalbėjimas yra tik darbo priemonė ir tikrai ne vienintelė.
Profesionalus, savo darbą išmanantis psichoterapeutas savo veikla labai panašus į bet kurios kitos specialybės gydytoją. Jis renka informaciją, t. y tiria savo klientą, norėdamas parinkti tinkamiausias gydomąsias intervencijas, arba jas atlieka. Psichoterapeutas gydo. Paprastai po psichoterapinio seanso abi pusės žino, kas jo metu įvyko. Klientas žino, ką gavo, o terapeutas, ką davė: kokie procesai vyko, kokios intervencijos buvo taikytos ir kodėl, kokių tikslų buvo siekta ir kokie gauti rezultatai.
Labai svarbus yra kliento užsakymo psichoterapijai klausimas. Psichoterapijos pradžioje būtina aptarti užsakymą, tai yra psichoterapijos tikslą. Tai nebūtinai reikia atlikti jau pirmojo seanso metu, nes kuo sudėtingesnė problema arba kliento asmenybė, tuo daugiau laiko reikia užsakymo suformulavimui. Psichoterapijos tikslas gali būti tam tikrų simptomų (pvz., panikos priepuolių, baimės, nerimo, depresijos) sumažinimas ar pašalinimas, psichologinio jautrumo sumažinimas ir/ar emocinio stabilumo padidinimas, išmokimas, kaip išvengti nuolat pasikartojančių probleminių situacijų, ar psichologinio diskomforto šalinimas. Svarbu, kad užsakymas būtų kuo aiškesnis ir realistiškesnis. Įvykdžius užsakymą, terapija turi būti nutraukiama arba gali būti suformuluojamas naujas užsakymas.
KET, be abejo, turi apribojimus ir bene didžiausias apribojimas yra tai, kad KET reikalauja aktyvaus kliento dalyvavimo ir jo pastangų terapiniame procese, todėl negali būti taikoma, jeigu klientas nenori to daryti. Be to, ji netinka esant atminties sutrikimams, sumišimo būklei (žmogus sunkiai orientuojasi aplinkoje ir savyje) ir kai kuriems asmenybės sutrikimams.
Svarbu tai, kad klientas kognityvinės ir elgesio terapijos metu nuolat žino ir jaučia, kad kiekvienas sekantis jo žingsnis artina jį prie siekiamo tikslo.
Comments