Depresija būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė depresija imta išsamiau tyrinėti XX a. pabaigoje. JAV 1984 m. buvo atlikti tyrimai ir paskelbti duomenys apie rudens–žiemos depresiją. Nors dažnai vartojamas rudeninės depresijos pavadinimas, jis nėra teisingas, nes iš tiesų yra dvi sezoninės depresijos: rudens–žiemos ir pavasario–vasaros.
Psichiatrijoje išskirta ypatinga depresijos forma – sezoninė distimija – ilgai trunkantis nuotaikos pablogėjimas. Ši būsena atsiranda dėl saulės šviesos trūkumo, nes tada organizme sumažėja melatonino ( vadinamojo laimės hormono). Melatoninas atlieka keletą funkcijų: reguliuoja nakties miegą, padeda valdyti stresą, palaiko aktyvumą ir gerą nuotaiką dieną. Sezoninės distimijos simptomai: nuovargis, apatija, prislėgtumas, mieguistumas dieną, taip pat nekokybiškas nakties miegas, apetito sumažėjimas dieną ir kartais pasitaikantis apetito padidėjimas vakare ir net naktį.
Sezoninė depresija yra endogeninės (vidinės, nepriklausančios nuo išorinių priežasčių) depresijos atmaina, nors ir išgyvenama lengviau. O tai reiškia, kad išoriniai faktoriai, tokie kaip saulės šviesos trūkumas, yra tik mygtukas, paleidžiantis susirgimo mechanizmą. Todėl nuo sezoninės depresijos kenčiantiems žmonėms reikia gydymo ir profilaktikos. Kitaip yra pavojus, kad liguista būsena peraugs į sunkią lėtinę formą.
Sezoninės depresijos simptomai panašūs į „klasikinės“. Sezoninės distimijos kankinami žmonės būna pasyvūs, tingūs, greitai pavargsta, nieko nenori daryti, sumažėja jų intelektinis ir fizinis aktyvumas. Be to, sezoninę depresiją gali lydėti ir fiziniai negalavimai: dažni galvos ar skrandžio skausmai, dusulys. Tikslią diagnozę nustatyti gali tik psichiatras su psichologas ar psichoterapeuto pagalba.
Skiriasi ir laiko trukme, bet kad klasikinė depresija gali kilti kaip antrinė sergant bet kokia sunkesnės formos liga, o taip pat ištikus traumai ar krizei, palaidojus artimąjį ar piknaudžiaujant psichotropinėmis medžiagomis.
Dažniau serga moterys – jos sudaro apie 60–90 proc. visų pacientų. Iki lytinio brendimo vienodai serga tiek berniukai, tiek mergaitės, tačiau pasiekus lytinę brandą daugiau serga moterų, nes ši liga priklauso ir nuo lytinių hormonų. Hormono progesterono poveikis moters organizme pasireiškia tik sulaukus lytinės brandos. Jis kitaip reaguoja į visokias stresines situacijas, todėl menstruacijų ciklo, nėštumo, menopauzės metu moteris depresija ištinka dar ir dėl hormoninių pakitimų. Sergamumas sezoninėmis depresijomis tarp vyresnio amžiaus vyrų ir moterų yra panašus. Manoma, kad rudens–žiemos depresija serga apie 3–5 proc. žmonių, o apie 50 proc. gyventojų patiria depresinius simptomus.
Vaikų ir paauglių tarpe sezoninė depresiją pastebėti nelengva: jiems dažnai pasireiškia užslėpti simptomai. Vaikai patys dažniausiai nesugeba įvardinti, kas jiems darosi. Klasikinė depresija vaikams pasireiškia apetito praradimu, miego, somatiniais sutrikimais, elgesio problemomis.
Sezoninė depresija vaikams ir paaugliams dar kitaip vadinama “Mokyklos depresija” yra vadinama stresine. Jautrūs paaugliai, intelektualiai neatsiliekantys nuo savo bendraamžių, gali ja susirgti esant nepalankioms mokyklos ar mokymosi sąlygoms. Esant dideliam krūviui mokykloje, nuolatinei emocinei įtampai, ši depresija gali kilti ir emociškai stabiliems paaugliams. Nuo persitempimo sindromo dažniausiai kenčia tie vaikai ir paaugliai, kurie ne pagal savo intelektualinius sugebėjimus lanko sustiprintas mokyklas ar gimnazijas tėvų pageidavimu, nors turėtų lankyti lengvesnės programos mokyklą. Depresijos metu susilpnėja šių vaikų dėmesio koncentracija, pasireiškia asocialumas. Tipiška tai, kad po mokyklos baigimo, kartais net per atostogas, paaugliams pailsėjus, jie jaučiasi daug geriau ar depresijos simptomai visiškai pranyksta be liekamųjų reiškinių.
Kaip patenkama į “uždarą ratą”?
Prislėgta nuotaika sukelia neigiamas mintis.
Dėl neigiamų minčių pasaulis atrodo pilkas, dingsta noras užsiimti kokia nors veikla, atsiranda nuovargis.
Tai sustiprina neigiamą savęs suvokimą („Koks aš beviltiškas“, „Esu niekam neįdomus“, „Nieko nesugebu“), kuris palaiko depresyvią nuotaiką.
Antrąjį “uždarą ratą” sudaro: kognityviniai iškraipymai, dėl kurių anksčiau buvusi maloni veikla tampa neįdomi, sumažėja žmogaus aktyvumas („Aš toks pavargęs, nėra jėgų kažką veikti“, „Nėra jokio tikslo stengtis“) ir toliau palaikoma prislėgta nuotaika.
Trečiasis „{uždaras ratas“ susidaro dėl kognityvinių iškraipymų, dėl kurių sumažėja pastangos įveikti problemas („Man nepavyks“). Problemoms užsitęsus, kyla beviltiškumo jausmas ir sustiprinama prislėgta nuotaika.
Ruduo, vis trumpėjančios dienos, rečiau pasirodantys saulės spinduliai, lietus ne vienam atneša liūdesį, blogą nuotaiką bei vangumą. Daliai žmonių tokie jausmai būna trumpalaikiai, niūrus slogutis jų ilgai nevargina, o kitus rudenį prislegia sezoninė depresija.
Žmogaus smegenyse pakinta cheminių medžiagų – serotonino ir melatonino, kurių gamybai įtakos turi saulės šviesa, pusiausvyra. Serotoninas gerina nuotaiką, didina aktyvumą, o melatoninas – priešingai, sukelia mieguistumą, apatiją. Melatoninas gaminasi tamsiu paros metu. Rudenį, žiemą, kai dienos trumpos, daug tamsos, melatonino gaminasi daugiau, o serotoninas gaminasi šviesoje. Kai sutrinka melatonino ir serotonino pusiausvyra organizme, susergama ne tik sezonine bet ir klasikine depresija.
Labai svarbu nekovoti bet priimti šią situaciją, kaip realią, juk kas antras žmogus gali ja persirgti. Svarbu rūpintis savimi skirdami laiką sau – užsiimkite savo mėgstamomis/maloniomis veiklomis. Atrasti jas vėl bei sudarykite jų sąrašą.
Daugeliui vaikų/paauglių ar suaugusiųjų padeda bendravimas, apkabinimas, pajautimas būti svarbiu tarp savų.
Žinoma, tebūnie šviesa - daug daug šviesos. Mes įpratę ją pataupyti, tačiau ji reikalinga tam, kad hormonas melatoninas kuo vėliau pradėtų savo veiklą...
Taip pat labai svarbio: bendrumą didinančios veikloss (paskambinti sesei, pasikviesti draugę, parašyti senam draugui sms ); pasiekimo jausmo didinanti veikla (piešimas, kažką susitvarkyti, mokytis groti gitara) ir fizinis aktyvumas (pasivaikšęiojimas, kūno mankšta, šokis..)
Dar labai svarbu pastebėti negatyvias ir neatitinkančias realybės mintis, kurios prisideda prie bejėgiškumo ir nevilties išgyvenimų. Suprasti, kodėl kažkurie momentai dienoje Jums kelia nerimą ir ką Jūs galite su tuo padaryti. Atskirti mintis nuo savęs, mokytis būti daugiau dabartyje.
Gerai išsimiegoti, nes vidiniai kritikai ir vakarinis apgalvojimas apie nutikusius netinkamus dalykus, tik sukelią įtampą bei nemigą .
Atjauta sau yra labai svarbi emocinio reguliavimo dalis. Atjauta sau yra dėmesingas ir geranoriškas požiūris į savo trūkumus ir patiriamus sunkumus. Tai yra gerumas sau. Kartais galima savęs klausti : O, ką šioje situacijoje man pasakytų mano geriausias draugas? Ką aš pasakyčiau savo geriausiam draugui, jeigu jis pakliūtų į šią situaciją?
Malonių įvykių fiksavimas. Matomoje vietoje pasidėkite stiklainį, šalia pasidėkite krūvelę popieriukų ir rašiklį. Fiksuokite malonius, džiugesį keliančius įvykius bent kas keletą dienų. Pozityvios afirmacijos (per mintis, emocijas ir kūną) - Man sunku, bet aš noriu būti sau geras šiuo sunkiu metu .
Taigi, kognityvinė terapija pirmiausiai buvo sukurta kaip depresijos gydymo metodas, o vėliau plėtojama ir pritaikoma kitiems psichikos ir elgesio sutrikimams gydyti, kurios tikslas: atstatyti aktyvumo lygį, ypač tą veiklą, kuri anksčiau teikė malonumą ir leistų pajusti pasiekimo ir pasitenkinimo jausmą. Tam naudojamos įvairios elgesio technikos. KET terapijos uždaviniai: pakeisti negatyvius iškraipymus objektyviomis mintimis apie save ir supančią aplinką (tam naudojamos įvairios kognityvinės elgesio technikos) bei lavinti problemų sprendimo, tarpasmeninių santykių palaikymo ir kt. įgūdžius.
Visi žmonės labai unikalūs, todėl nėra tikslaus nustatyto ar numatyto laiko. Kodėl vieni žmonės suserga depresija, o kiti ne, vienareikšmiškai atsakyti negalima, o ypač kada ji pasibaigs... Tai priklauso nuo įgimto, paveldėto polinkio ir įgytų, išmoktų būdų, kaip tvarkytis su gyvenimo sunkumais. Čia dažnai lemia mūsų ankstyvoji patirtis, ką mes vaikystėje patiriame savo šeimoje iš tėvų, senelių, brolių, seserų santykio, gyvenimo pavyzdžių dar kitaip vadinamu psichologiniu atsparumu.
O su psichologo ar psichoterapeuto pagalba žmogus (vaikas/paauglys,suaugęs ar senjoras), giliau įsisąmonindamas, suvokdamas savo elgesio modelius greičiau suranda būdus ir galimybę juos keisti, lemti, kad jie nebebūtų tokie „automatiški“, savaiminiai.
ความคิดเห็น